„Mačiau per televizorių"
Mes nežiūrime televizoriaus, mes – informacijos meistrai, sąmoningo turinio guru, algoritmų išmanieji!
Kai tėvai pasakoja istorijas apie tai ką matė per televiziją, priimu su šypsena ir kartu, kol jie žiūri panoramą, aš pasineriu į kitokį, tariamai „protingesnį" ekraną. Nors atrodo, kad pasirinkau geresnį srautą, tačiau kuo toliau, tuo man aiškiau, kad iš tikrųjų srautas pasirinko mane. Skirtumas čia toks, kad mano pasaulėžiūra formuojama švelniau, stilingiau, su fonine muzika ir vizualiniu filtru.
Galime juoktis iš tėvų patiklumo, bet ar tikrai esame užtikrinti dėl savo? Mūsų tėvams pasaulis gali atrodyti pavojingas, jie kasdien savo ekranuose stebi smurtą, nelaimes, karus. Žinios formuoja tokį pasaulio vaizdą. O ką matome mes? Aš asmeniškai matau nesibaigiantį nepakankamumo vaizdą.
Nepakankamai produktyvūs. Nepakankamai gražūs. Nepakankamai sėkmingi. Nepakankamai sveiki. Nepakankamai laimingi. Nepakankamai dėmesingi. Nepakankamai fit. Nepakankamai laiko.
Jausmas, kad vis kažkur atsilieki laike, o tavo kūnas – tarsi projektas, kurį nuolat reikia tobulinti.
Kultivacija nesibaigė su televizoriumi
Cultivation Theory (kultivacijos teorija)- tai medijų poveikio teorija, kurią dar 1960–1970 m. sukūrė George Gerbner. Ji teigia, kad ilgalaikis medijų turinio vartojimas (tuo metu – televizijos) keičia žmonių pasaulio suvokimą. Žmonės pradeda tikėti, kad realybė yra tokia, kokią jie mato ekrane. Kitaip tariant, medijos kultivuoja tam tikrą realybės vaizdą žiūrovo sąmonėje.
Tiems kas tingi skaityti toliau:
Kultivacija vyksta lėtai ir pačiam tai sunku pastebėti, ilgainiui ji gali keisti vertybes, normų suvokimą ir pasaulėžiūrą. Ko pasekmė gali būti ir mean world syndrome – kai žmonės tampa įsitikinę, kad pasaulis yra labiau pavojingas ir priešiškas nei yra iš tikrųjų.
Ši teorija, nors ir sena, šiandien dar labiau tinka analizuojant skaitmenines platformas, ypač - socialinius tinklus. Kad ir kaip nenorime to pripažinti, socialiniai tinklai yra mūsų Santa Barbara, panorama, realybės šou ir enciklopedija vienu metu.
Kaip kultivuojamas protas mūsų ekrane:
Per socialinių tinklų algoritmus. Personalizuotas turinys pagal pomėgius užrakina mus tam tikrame realybės burbule. Gerai, jei tas vaizdas tikrai atidžiai atrinktas, bet neretai būna, kad žmogus seka sąmokslo teorijų puslapius ir algoritmo dėka gauna daugiau panašaus turinio, taip ilgainiui kultivuojamas jo sąmokslų pasaulio vaizdas atrodo normali realybė. Aš sąmoningai rinkausi X kanale stebėti provokuojantį turinį. Sraute, kuris pasiekia mane daugiausia užsislapstinę profiliai ir vaizdai neatitinkantys realybės.
Poliarizacija. Tik vienos krypties politinių pažiūrų naujienų stebėtojai yra įsitikinę, kad jų pasaulio matymas yra vienintelis teisingas. Tai labai aiškiai matyti JAV šiuo metu.
Influencerių įtaka. Televizijos žvaigždes pakeitę influenceriai formuoja sekėjų vertybes, normas ar net elgesio modelius, ne kartą per savaitę, bet ne retai daug kartų per dieną ir dar realiu laiku.
AI ir hyperreality. Ar mes gebame atskirti realybę nuo simuliacijos (pvz., deepfake)? Tai naujas superkultivacijos etapas, kai žmogaus pasaulio vaizdas yra formuojamas AI sugeneruotos realybės. Tai ne tas pats, kas įtikėti į savo numylėtą TV personažą, tai vaizdai, sugeneruoti algoritmų.
Skaitmeninė tikrovė ≠ objektyvi tikrovė
Mūsų informacinis srautas nėra neutralus – jis nuosekliai augina tam tikrą realybės vaizdą. Jei kasdien dėmesys nukreiptas į naujienas keliančias baimę, tobulus gyvenimus socialiniuose tinkluose ar greitą pramoginį turinį TikTok’e – laikui bėgant mūsų pasaulio suvokimas susiaurėja, gali atsirasti lėtinis nerimas, nepakankamumo jausmas, impulsyvumas.
Mes daugiau stebime ne tai ką norime (nors galvojame, kad taip yra), o tai, kas kaip įmanoma ilgiau išlaikys mūsų dėmesį. Ir čia TikTok vaidiną labai svarbų vaidmenį. Todėl pasinaudoju proga ir tėvams priminti, kad mūsų vaikų pasaulio matymą labai tikėtina, kad formuoja ne gražūs kačiukų vaizdai.
Skaitmeninė tikrovė – tai iškarpa, dažnai hiperbolizuota ir sistemingai kartojama.
Veiksmų planas – dėmesinga turinio kultivacija
Tai ką daryti? Ugdyti sąmoningą dėmesio valdymą.
Mes galime pasirinkti, ką norime kultivuoti savo sąmonėje. Mes galime lavinti gebėjimą ‘išjungti’ automatizmą, valdyti algoritmus ir aktyviai rinktis.
Kokį pasaulio matymą formuoja mano skaitmeninė aplinka? Augina pasitikėjimą? Kūrybiškumą? Ryšį su kitais? O gal kelia stresą? Nuolat lyginuosi? Jaučiu nerimą? Kelią baimę?
Žingsnis vienas:
nesusitapatinti su tuo, ką algoritmas pateikia kaip normalų ar aktualų;
stebėti turinį analitiniu žvilgsniu: kokį pasaulio vaizdą tau kuria tavo FYP/Explore/Home feed.
Įjungti kritinį mąstymą prieš pasineriant į srautą;
pastebėti, kas kartojasi (pvz., tobulos figūros, ‘greiti receptai’ , nuolatinis grėsmės srautas);
kelti klausimus: kodėl man rodomas būtent šitas turinys? Kuo jis man naudingas? Kaip jis mane įtakoja?
Sąmoningai keisti srautą (sekti prasmingus šaltinius, išjungti toxic kanalus);
kartas nuo karto atsijungti. Digital detox naudoti ne tik kaip poilsį, labiau, kaip perprogramavimą.
Stebėdamas srautą dėmesingai, su atsakomybe, pamatysi, kad informacinė aplinka – nėra tik fonas, tai aktyvus formuotojas. Svarbu ne tik tai ką matau, bet ką ilguoju laikotarpiu auginu sraute.
Žingsnis antras: daryti stebimo turinio auditą
pavyzdys ⬇️
Žingsnis trečias: atsakyk į šiuos klausimus po 3–5 dienų analizės
Kokie vaizdai dažniausiai kartojosi mano sraute?
Kokių žmonių buvo daugiausia?
Ar šie modeliai padeda man kurti sveiką santykį su savimi ir aplinka?
Kokį ilgalaikį poveikį jie man daro? (emocinis fonas, motyvacija, savęs vertinimas)
Ar noriu ką nors keisti? Jei, taip - ką noriu keisti (platformų naudojimą, šaltinius, laiką, dėmesio kryptį)?
Žingsnis ketvirtas – veiksmų planas
3 turinio šaltiniai, kurie augina pasitikėjimą savimi, įkvepia, neria į gilumą (kas tik norisi).
3 platformos ar turinio tipai, kuriuos noriu riboti ar visai atsisakyti.
1 ritualas/įprotis, kuris padeda man atgauti dėmesį.
kai pagaunu save doomscrollinant – ką vietoj to galiu sąmoningai pasirinkti daryti?
Skaitmeninis dėmesingumas nėra atsijungimas nuo gyvenimo. Tai gyvenimo susigrąžinimas į savo rankas.
Mes galime rinktis ar priimti galimybę pradėti iš tikro matyti. Nes kai nieko nedarai, kažkas vis tiek dirba: formuoja tavo nuotaiką, dėmesio kryptį, įsitikinimus apie pasaulį ir apie save.
Mūsų smegenys – labai derlinga dirva. Problema ta, kad dažnai nežinome, ką ten sėjame, lygiai taip pat galime nepastebėti, kad kažkas toje dirvoje jau įleido šaknis. Auginkime turiningą sodą, brangieji, tegul jis žydi! Su tokiais pavasariniais linkėjimais uždarau kultivavimo temą. Iki susirašymo! 🌿
